| Eng | Fr |

Nieuws

Werk

Bewerkt/Verfilmd
Vertaald
Bekroond

Auteur
Optredens
Academisch
Audio/Video
Foto's
Contact

Fragment Litouws

Žiūrėjimas į saulę

(Amsterdamas, leidykla Querido, 2007)

Ranka, laikanti vadeles
Man negalima į vidų, nors mano kojos kraujuoja. Tą suprantu dar prieš pasiekdama lentinį taką. Įveikiau ražienų lauką. Kojines buvau užsitraukusi taip aukštai, kaip tik įmanoma, bet jos iš plonos medvilnės, ir netrukus mano blauzdos liko pilnos įdrėskimų. Nesiliauju į ten žiūrėjus. Mano dėmesys nukreiptas į namą, į tuos pavidalus, kurie nejudėdami stūkso verandoje.
Žiogai skraidžioja priešais mane, kai palieku važiuojamąjį kelią ir pasuku link lentinio tako. Žolės lauko pakraštyje kone aukštesnės už mane. Mano kojos vis kliūna už gervuogių šakų ir jas žeidžia spygliai. Atmušinėju dyglius, lyg jie būtų vabzdžiai, nelėtindama žingsnio. Kažkas man sako, kad įdrėskimai šiuo metu nėra pagrindinis dalykas, kad dabar svarbiausia – patekti į namus.
Bet negalėsiu įeiti vidun, tą matau iš vyrų elgesio verandoje. Jų keturi, visi dėvi kepures su atlenktomis ausimis ir visi apsiavę guminius batus, suvarstytus raišteliais. Jie atsirėmę į sieną ir į duris su tinkleliu nuo vabzdžių, kiekvienas atrėmęs po vieną koją ir sukryžiavęs rankas. Prie jų diržų kabo krepšiai. Jie nesikalba. Kaip galvijai per audrą visi keturi žiūri į tą pačią pusę: į siloso statinius tolumoje, kur matosi asfalto kelio posūkis.

Ne, aš jų nesidroviu. Vyrai dažnai taip stoviniuoja verandoje, javai esti dar tik nukulti, o jie jau atvyksta parodyti savo arklių, aptarti savo šovinių bei kulkų ir nuspręsti, kuris laikas tinkamiausias pradėti medžioklę su varovais. Bet keista, kad šią valandą jie dar čia. Tokiu metu paprastai jie išskuba kuo greičiau pakabinti savo rūsiuose laimikį, nupešti jau suglebusius paukščius iš ankstesnės medžioklės, įkurti ugnį ir dėti į keptuves riebalų. Dabar jie net nenubalnojo savo arklių, tik atleido apynasrius; gyvuliai nepatogiai stovi ant kanopomis suplūkto kelio ir prunkščia.
Visai netrukus bus vakarienė. Šviesa ryški, bet krenta įstrižai, ir spindi jos apšviečiamos virš laukų tvylančios dulkelės. Aš nuilsusi nuo taip prailgusių šviesos ir oro valandų. Metas išsitiesti ant grindų, gultis ant kilimo svetainėje, kur užuolaidos užtraukiamos taip anksti, kad viskas atvėsta, netgi oposumų kailiukai priešais sofą.
Klausytis, kaip mano motina su drobiniais bateliais vaikšto tarp virtuvės stalo ir sandėliuko, o mano tėvas, vienomis kojinėmis sekiodamas iš paskos, švelniai ją kalbina. Laukti, kol man pažįstami kvapai prasismelks į svetainę ir kas nors ištars: „Nagi eik plautis rankų“. Desertui valgyti obuolius, tokius rūgščius, kad, rodosi, jog tai jie tave kanda, o ne atvirkščiai. Jau daugybę kartų esu praėjusi pro šiuos vyrus. Esu pratusi, kad jie beveik niekada nieko nesako, jie užsiėmę savo arkliais ir daiktais, manęs jie dažniausiai nepastebi. Ir aš jų nepastebiu, jie yra mūsų namo aplinkos dalis. Bet šįkart, vos tik man pasirodžius prie akmenų sienelės, sutrinksi jų kulnai į grindų lentas.

– Štai ji! – sako kits kitam. O paskui garsiau, atsukę veidus į namą: – Ji čia! Mažoji sugrįžo! – Ir jie užstoja man kelią prie verandos durų.
Iš pradžių pagalvoju, kad turiu tik palaukti savo motinos. O tada jau bematant pateksiu į vidų, kur gausiu gaivaus gėrimo su citrina. Kad jos ranka pasirodys tarpduryje ir bus virš manęs tol, kol aš įsmuksiu pro jos apačią vidun, kad ji manęs paklaus, kur taip ilgai buvau, ir nuplaus kraują nuo mano kojų.
Iš tiesų ji pasirodo neilgai trukus, bet yra platesnė nei paprastai: užima visą angą tarp durų su tinkleliu ir vidinių durų. Ji pažvelgia į mane, tada į siloso bokštą tolumoje, tada vėl į mane. Jos žvilgsnis skubrus, jis nenusileidžia iki mano kojų. Viena ranka ji gniaužia suknelės apykaklę, kitą, suspaustą į kumštį, laiko maždaug ties skrandžiu. Vieną akį ji užsidengusi pilku raiščiu, iš to suprantu, kad laukia kažko atvykstant. – Dabar neik į vidų, – sako be jokios intonacijos. Plaikstosi skalbinių džiovykloje džiūstantys skalbiniai.

Būčiau supratusi, jei ji būtų pasakiusi: dar nėra tėčio, mes jo laukiam. Tada būčiau grįžusi į kiemą ir būčiau tęsusi savo žaidimą tarp senų sunkvežimių. Bet mano tėvas ten yra, jo šautuvas atremtas į sieną. Prie tvoros, greta kitų keturių arklių, stovi jo kumelė. Ant žvyro guli jo putpelės prapjautais gūžiais, iš jų gerklių rūpestingai išimti dobilai, jų žarnos paliktos brūzgynuose. Ypač jaučiu čiobrelių ir rozmarinų kvapą. Ankstyvą pavasarį mano motina iš nugenėtų šakų padarė tvorelę. Bet jos tvorelė nepadeda, vyrai stovi užsigalvoję, o jų kojos kliudo augalus vazonuose. Šakelės sulinguoja ir paskleidžia kvapų gūsį.
Laukiu, kad man daugiau ką paaiškintų. Ji negali manęs palikti čia stovėti. Ji žino, kaip mane nualsina saulės šviesa. Tarsi jauniklei lapei man dabar reikia olos, vietos, į kurią galėčiau įlįsti, kur vėsu ir tamsu. Bet jai dar nespėjus nieko pasakyti pasikeičia jos veido išraiška. Apsisuku, kad pamatyčiau, į ką ji žiūri. Posūkyje prie siloso statinio pasirodo automobilis. Vyrai primerkia akių vokus ir švilpteli pro dantis. Jie persuka kepurių snapelius, o kadangi tai negelbsti, rankomis prisidengia akis nuo saulės. Jų veidai apnešti dulkėmis, rievės aplink jų akis tamsios. Mano motina taip smarkiai trukteli savo apykaklę, kad pasimato marškinėliai, kuriuos ji vilki po suknele. „Pagaliau,“– girdžiu ją sakant. Verandoje šis žodis pakartojamas kelissyk: pagaliau. Staiga visi sujuda. Vyrai nulipa nuo laiptukų. Du iš jų atsistoja ant kelio, tarsi norėtų jį užtverti. Noriu eiti drauge, bet gaunu užduotį, kurios nesuprantu:

Tavęs reikės prie jūros, Chloje! Aš apsidairau, pažvelgiu į vyrus man iš kairės ir iš dešinės. Tai pasakė vienas iš jų, nežinau, kuris. Prašymo nepakartojo. Ar aš išgirdau „jūra“ ar visai ką kita? Viliuosi, kad motina atsigręš man padėti, tačiau išgirstu tik užsidarančių durų su tinkleliu trinktelėjimą. Už tinklelio juoduoja vidinių durų anga.
Žinau, kad iš manęs kažko tikimasi. Taigi mėginu įspėti ko ir einu ten, kur ir taip būčiau ėjusi, net jeigu niekas nieko man nebūtų liepęs.
Vienas iš vyrų žengia įkandin manęs. Tai Rokis, mūsų kaimynas. Net nežiūrėdama atpažįstu jo žingsnius. Jo auliniuose batuose prigrūsta tiek šiaudų, kad tie pavirtę kietais gumulais po jo padais. Kiekvienas žingsnis girdisi dusyk: apavas per didelis jo kojoms ir aulinių kulnai pasiekia žemę anksčiau negu Rokis padeda koją. Jis seka paskui mane į tvartą namo pašonėje ir su manim drauge įeina į vidų.

– Paskubėk, mažute, – sako jis man priėjus prie balnų kabyklos. Aš dvejoju, mindžikuoju, tad jis lengvai stumteli mane į šoną. Ant kiekvienos rankos jis užsideda po balną, o ant kairės netgi tą eržilo balną su specialia užpakaline pavarža. Stebiu, kaip remiasi tie balnai į jo klubus, ir seku paskui jį. Viena iš balnakilpių prastai pritvirtinta ir mušasi jam į šlaunį.
Dabar aišku, kad tai jis ištarė paliepimą, ir pasidaro svarbu, ką jis pasakė: kaip įmanoma greičiau reikia nuvaryti arklius prie jūros, reikia ir mano ponį ten nuvaryti.
Rokis prižiūri arklius. Man regis, kad tėvas jam už tai moka. Jis užsiima ir kitais reikalais, bet pirmiausia prižiūri arklius. Bent jau aš matau, kaip jis tai daro, tačiau juk nebūnu drauge su juo, kai komerciniu automobiliu važiuoja į Čaką, todėl neišmanau, ką jis ten dar veikia.
Pasilenkęs Rokis paguldo balną prie mano ponio gardo. Parodo į žąslus ir vadeles, kabančius ant kablio prie sijos. Žiūriu į juos, žiūriu į savo ponį, stebiuosi – negi teks joti nuogomis kojomis, juk mano jojimo kelnės namuose, o manęs neleidžia į vidų. Pasikasau sprandą. Ką tik pasirinkau trumpiausią kelią į namus per ražienų lauką, kad pasprukčiau nuo šviesos, kad nebereikėtų regėti dangaus ir laukų, kad pagaliau ištrūkčiau iš dykynės, supusios mane visą dieną; dabar ant savo ponio vėl turėsiu per tą dykynę joti.
Rokis eina toliau prie eržilo gardo, kad jį pabalnotų. Jo žmona, Lorna, yra vienintelė, jojanti eržilu. Ji dirba geležies prekių parduotuvėje Čakoje, bet nesutramdomi arkliai yra jos pirmenybė. Ji neaukšta, joja lengvai ir užtikrintai, kaip žokėjus.

Ar Lorna ateis? – viltingai klausiu. Rokis linkteli galva. Jis mostu parodo link namo.
Ji jau ten, – sako.
Mano nenoras joti sumažėja. Ji kalbėsis su manimi ir mano poniu, netylės žiūrėdama į mane kaip žiūri ir tyli Rokis.
Kiek vėliau Lorna įeina į tvartą. Ji vilki pilko aksomo liemenę. Iš jos aulinio kyšo botagėlis su kilpa. Ji atnešė mano kelnes, mano jojimo batus ir ledžingus.
– Arkliams reikia į bangų mūšą, Chloje, – paaiškina.
Ji palaiko man kelnes, kol į jas įlendu. Suraukusi kaktą apžiūri įdrėskimus ir kraują ant mano kojų. Dar pasilenkia ir patempia į viršų mano kelnių juosmenį.
– Tu narsi, ištversi. – Kai pabaigia tvarkytis su manimi, eina pas Rokį jam padėti.
Kaip ten viduje su Gregu? – girdžiu, kaip jis prislopintu balsu klausia. Jis taiso kamanas: stumia pirštą į eržilo burnos kampus ir kiša į vidų žąslus.
Ji, taip pat tyliai kaip ir jis, sako:
Nežinau. Jokio pasikeitimo.
Bet ką manai? Ar prastai atrodo?
Lorna permeta vadeles per arklio sprandą. Jos užkliūna už karčių, taigi ji meta jas iš naujo. Per petį greitosiomis dirsteli mano pusėn. Mato, kad klausausi, nieko nesako, keletą kartų pliaukšteli eržilui per gogą.
Kieme – sąmyšis.

Vesk arklius prie vartų! – šūkteli Rokis, bėgdamas prie tvarto durų ir pro jas dingdamas lauke. Už jo nugaros saulės blyksnyje išvystu automobilį. Ir atpažįstu – tai gydytojo mašina. Atsimenu ją nuo to karto, kai dėl rakšties mano kojos pirštas po nagu taip ištino, kad nagas nuplyšo, o mane ėmė pykinti nuo pūlių kvapo.
Lorna atidarydama pastumia vartus. Ji jau išginė iš gardų šešis bėrius, o jų apynasrius surišo vieną su kitu. Ji lipa ant eržilo ir joja priešaky manęs. Seku paskui ją, o arkliai bėga prieš mane lyg riedantys vėrinio karoliukai, be tvarkos.
Verandoje dabar tylu, visi viduje. Praviros tik durys su tinkleliu nuo vabzdžių. Dar nepraėjo nė savaitė, kaip Lornos šuva atitempė prie durų gyvatę, bet dabar, rodos, visi apie tai pamiršę. Lorna kažką šaukia, gal man, o gal bėriams, nesuprantu. Rokis savo arkliu joja mums už nugarų, o šalimais – vis dar nenubalnota mano tėvo kumelė.

Mes jojame tai risčia, tai žingine, tai vėl risčia. Mums taip bejojant, iš laukų vis pakyla varnos. Atvykstame į Rokio ir Lornos namus. Stoginėje eilėmis iškabintos džiūsta odos. Rokis nubalnoja kumelę ir eina vidun. Lorna padeda man nulipti nuo ponio. Kurį laiką tylėdamos stovime prie vonios ir žiūrim kaip Frimanas, vandens vėžlys, ėda savo pašarą. Pro atvirą langą su tinkleliu nuo vabzdžių išgirstam, kaip Rokis kalbasi telefonu. Geriame pieną terasoje ir einam pasižiūrėti kačiukų. Ji sako, kad aš turiu atsigulti ant pilvo ir ištempti raumenis, kad netrukus vėl būčiau pasirengusi joti į pakrantę. Ji gulasi šalia manęs, apkabina mane. Kai noriu atsistoti, ji neleidžia man pakilti nuo žemės. Aš išsirangau, pasižiūriu į ją. Ant jos veido yra tamsių brūkšnių, jos akys raudonos, bet veidas nešlapias, ašarų nematyti.
Rokis išeina į lauką nešinas dviem balnakrepšiais, vieną pritvirtina Lornos eržilui, kitą – savajam arkliui. Vėl kiekvienas sėdame į savo balną, o arkliai be balnų – tarp mūsų. Priešais mus įstrižai besileidžianti saulė išilgina arklių šešėlius.
Ar viskas gerai? Viskas gerai? – keletą kartų paklausia Lorna.

Man suskausta nugarą ir pečius, bet ne nuo ilgo jojimo. Galbūt tai nuo saulės arba vėjo: jaučiuosi taip, lyg kažkas šalta ranka laikytų mane sučiupęs už pakarpos. Kartais jojame risčia, paskui vėl galelį žingine. Beveik jokių gyvybės ženklų, tik kanopų atspaudai ant tako, arba paukščiai, šaunantys į viršų iš krūmų, arba šen bei ten koks driežas. Kalvų viršūnes keičia kopų keteros, mes jojame smėlio takais tarp neįžengiamų dygliuotų krūmų. Žemė po kanopomis darosi tanki, minkšta ir slidi; arkliai plūkiasi.
Jūrą užuodžiame dar prieš ją išvysdami. Arkliai iškelia uodegas, šnarpščia, kraipo akis, regisi, geriau už mane supranta, kas jų laukia.
Rokis padeda balnakrepšius ant smėlio. Kumelės balną paguldo šalia. Jis nusiauna aulinius, brenda į vandenį, kol vanduo pasiekia jo kelnių diržą, o iš paskos vedasi mano tėvo kumelę.
Kumelė tarp bangų stojasi piestu. Rokio ranka lyg replės laiko sugniaužusi vadeles. Kitoje rankoje jis turi semtuvą: prisemia jį ir išpila ant kumelės karčių, ir vėl prisemia. Vis pila ir pila vandenį ant tų vietų, kur plaukai ploni, kur oda supleišėjusi ir nutrinta. Kumelė sukinėja akis, šoka iš vandens kuo aukščiau, savo kūnu daužydama bangas. Bet Rokis jos nepaleidžia, šnekina ją, verčia paklusti.

Lorna ant eržilo joja šalin nuo kitų arklių, tolyn prieš vėją, lygiagrečiai bangų mūšai. Ji pasišalina, kur ramu ir kur eržilas negalės girdėti kumelės žvengimo. Ten varo jį į bangų mūšą. Ji atlieka tuos pačius judesius kaip Rokis. Eržilas taip pat priešinasi, nenori, nepasitiki vandeniu. Jai tenka bandyti tris ar keturis kartus vis iš naujo. Ji laiko įtempusi vadeles, aukštai iškėlusi botagėlį. Nematau, ar suduoda juo.
Vieną po kito Rokis vedasi visus arklius. Jų kanopos palieka įdubas kranto smėlyje, kurios akimirksniu prisipildo vandens.
Nubalnok savo ponį! – Šaukia jis man, stovėdamas greta balnų, kurie kėpso paplūdimyje lyg rajos. – Su juo tikriausiai ne bėda, bet dėl visa ko tegu ir jis nusimaudo. Palieku savo balną prie kitų. Mano ponis seka paskui mane per smėlį, kuris prieš pat potvynio ribą yra lygus kaip ežeras.
Iš pradžių vanduo rodosi šaltas ir traukia su tokia jėga, kad aš susverdėju. Mano ponis šnarpščia, pastato ausis, ištempia kaklą. Jis eina pirma manęs, nebijo. Toliau jūroje bangavimas ne toks smarkus. Mano ponis nedidelis, mudu nebrendame taip giliai į vandenį kaip kiti. Atriedant naujai bangai aš apsikabinu jo kaklą. Vandeniui atslūgstant vėl paliečiu kojomis dugną. Mudu apsiprantame su jūros triukšmu, vandens siūbavimu, su tuo, kad druska ėda mūsų žaizdas.
Arkliai vėl stovi sausumoje, jų vadelės pririštos prie krūmų. Lorna paplūdimyje renka moliuskus širdutes. Rokis jas atidaro aštriu peiliu, valgo jas žalias. Ieškau gražesnių spalvų kriauklių, gražiausios – rausvos kaip dantenos. Atsargiai dedu kojas, gerai žiūrėdama, kad kurios nesutraiškyčiau. Atrodau rami, bet mano galvoje sukasi mintys, namų vaizdai, tėvo šautuvas prie sienos, vyrai, šaukiantys: „Mažoji čia, pagaliau ji sugrįžo!“.
Lorna užlipa ant aukščiausios kopos. Pro žiūronus ji žiūri į priešingą nuo jūros pusę. Grįžusi kažką šnibžda Rokiui.
Jėzau! – išgirstu jo atsakymą.
Čia už mūsų, truputį toliau nuo jūros, yra gera vietelė, – sako ji. O tada tyliau, nusukusi nuo manęs galvą (aš tuo tarpu vaidinu, kad visą mano dėmesį pasiglemžė kriauklės): – Jeigu tikrai nori, gali grįžti vienas, bet aš su ja lieku čia. Rokio galva nusvyra tarp pečių, jis kosteli, sėdasi ten, kur stovėjo, plaštakomis suspaudžia sau smilkinius.

Toliau į sausumą, tokiame pat aukštyje kaip medinis kryžius ant kopos, stovintis kažkada nuskendusio laivo atminimui, šviečiant paskutiniams saulės spinduliams jiedu stato palapinę. Nežinojau, kad buvo ją pasiėmę. Mane užgriūna siaubas, panašus į alkį ir troškulį: turėsiu čia miegoti, ir už kopos nebus nieko daugiau, tik jūros platybė, o virš manęs – daugiau nieko, tik dangaus platybė, o juk vakarais man taip reikia olos, kurioje galėčiau pasislėpti, namo, lovos, \\antklodės. Negaliu to ištarti, tylėdama stebiu, kaip jiedu batų kulnais kala į žemę kuoliukus.
Kur Ilana? – tik tiek paklausiu.
Tikriausiai jau pakeliui, – sako Lorna. – Nenustebčiau, jei tokiomis aplinkybėmis ją parvežtų namo. Mokykloje Aš paliečiu priekinę palapinės virvę, jaučiu, kaip ji virpa, kai Rokis įtempia tentą. Tokiomis aplinkybėmis? Padrąsinu save mintimi, kad šie žodžiai gal kaip nors susiję su kokia staigmena.
O Sendis? – klausiu kiek palaukusi. Sendis – mano pusbrolis, vakar atvykęs savo visureigiu motociklu iš pat Grynmarko. Kai mano tėvas susiruoš medžioti, Sendis irgi galės drauge, taip sutarta per Kalėdas. – Ar jis dar paviešės?
Sendis! – staiga nukerta Rokis už palapinės taip piktai, kad arkliai pasibaido.
Aš laukiu, bet daugiau jis nieko nepasako. Tikėdamasi atsakymo žiūriu į Lorną, bet ji jau tolsta šalin pro dygliuotus krūmus, pliaukšteli liežuviu, purto galvą, renka akmenis palapinės tentui prispausti.

Kai paprašau ko nors užkąsti, paaiškėja, kad labiausiai jiedu apsirūpinę vandeniu. Dar turi keletą obuolių ir kiekvienam po skardinę jautienos konservų, bet neturi duonos, beskubėdami apie ją nepagalvojo. Nemėgstu jautienos konservų, todėl einu šalin, užsilipu ant kopos. Pasiimu Lornos žiūronus ir pamėginu įžiūrėti tai, ką matė ji. Įžiūriu siloso statinius, toli toli matau mūsų namą, bet tai tik taškelis horizonte. Ir dar yra takas, kuriuo atjojome per kilometrų kilometrus į plotį besitęsiančias kopas, labai neryškus takas, tarsi po mūsų kelionės būtų apaugęs krūmais.
Guluosi į smėlį. Iš apačios žvelgiu į kraštovaizdį. Taip, tarsi žiūrėčiau viršun, prisiglaudusi prie tėvo krūtinės: toks pats banguotumas, tokie patys aukštyn kylantys želmenys. Galvoju apie putpeles ant žvyro priešais verandą. Niekas jų nenunešė virtuvėn ant stalo. Niekas nė ranka nebrūkštelėjo per jų plunksnas, kad pasižiūrėtų, kaip jos keičia spalvą.

Stebiuosi, kodėl aš čia. Tyrinėju brūzgynus, laukiu, kad kas nors atsitiks, pavyzdžiui, gal pamatysiu elnią arba gal iš pomiškio pasirodys Jėzus.
Man negera, sėdėdama negaliu susilaikyti nesiūbavusi pirmyn ir atgal. Kai mano ponis stovi tvarte, jis kinkuoja galvą aukštyn ir žemyn, ištisas valandas taip daro stovėdamas priešais pašaro dėžę. Taip elgiasi, kol jį išvedu laukan.
Jam negera, – tada sako mano tėvas.
Gyvulys nori laukan, bet kai aš mąstau apie negerumą, tai pirmiausia vaizduojuosi šviesą ir dangų, ir man labiausiai norisi vidun, į namus.
Rokis nusiveda arklius. Lorna pakabino šlapius drabužius džiūti ant palapinės virvių. Jos auliniai stovi šalia palapinės, o botagėlis bate. Temsta, ir ji išima iš balnakrepšio dujinę lempą. Šnypšdama lempa dega palei Lornos kojas.
Kada Rokis grįš? – klausiu.
Sužimba žvaigždės. Ji užgesina cigaretę į tuščią jautienos konservų skardinę. Sakau, kad noriu namo, į savo ir Ilanos lovą, kur megztas asiliukas ir naktinė lempelė, sakau, kad nenoriu čia nakvoti.
Atsistoju palapinėje. Mano pakaušis siekia audinį.
Gulkis, – liepia man Lorna nežinia kelintą kartą.

Tarp menčių jaučiu dilgsintį skausmą. Taip stoviu jau kurį laiką. Neįstengiu pasižiūrėti pro petį, mano galva surakinta lyg būtų įkišta į apynasrį, kuris pernelyg stipriai suveržtas. Palapinė atsiduoda arkliais ir oda, nes kampe guli balnai. Tai geras kvapas, geresnis, negu sūraus oro kvapas lauke. Bet jis manęs nenuramina. Neįstengiu gulėti.
Lorna prisislenka prie manęs.
Tau gi visada patikdavo stovyklauti pakrantėje.
Klūpodama ji galva tik tik nesiekia palapinės viršaus. Ji glosto man plaukus, priglaudžia delną man prie veido. Užuodžiu nikotiną. Už tinklelio nuo uodų stovinti dujinė lempa meta neaiškios formos šešėlį. Lorna mėgina mane apglėbti, glaudžia mane prie savo liemenės, kurios medžiaga panaši į kurmio odą, bet aš sustingstu.
Štai, – sako ji, – ištirpink po liežuviu.
Dujinė lempa apšviečia gyslomis išvagotas jos rankas. Ji laiko man prieš akis dėžutę, pilną mažų apvalių tablečių.
Man jos puikiai padeda.
Nežinau, nuo ko jos ir man turi padėti. Ji prideda dėžutę man prie lūpų. Jaučiu, kad jos ranka dreba. Kaip paprašyta čiulpiu tabletes, tačiau neįstengiu atsigulti, tabletės nesuveikia. Ji pasiūlo išlįsti į lauką. Neatsakau nei taip, nei ne. Ji trūkteli palapinės užtrauktuką. Jis keletą centimetrų pavažiuoja atidarydamas angą, o paskui užstringa. Po galais, – šnipšteli ji.
Atsiklaupia, kad turėtų geresnę atramą. Slankioja liežuvėlį aukštyn ir žemyn, trūkčioja, mėgina vis iš naujo.
– Koks bjaurybė, – sako ji, – bjaurybė tokią bjaurią dieną.
Ji išlenda palapinės pašonėn ir iš savo aulinio bato ištraukia botagėlį. Išsigąstu, pamanau, kad dabar priartės prie manęs ir iškels tą savo botagėlį, kaip jį laikė iškeltą eržilui. Bet ji taip nedaro. Numeta botagą ant žemės ir užsitempia aulinius. Einu paskui ją kaip medinė. Pasukame į šoną, tarp krūmų, bet aš visiškai negaliu nusišlapinti, net kai ji parodo man pavyzdį.
Jos cigaretės galiukas žioruodamas juda priešakyje. Einu prie palapinės, bet lieku stovėti prie jos, neįstengiu lįsti į vidų. Ant žemės randu jos botagėlį. Žinau, kad visur aplinkui dygliuoti krūmai, bet vis tiek seku jai iš paskos. Mosuoju botagėliu priešais save, lyg būčiau neregė.
Lorna eina ten, kur Rokis su arkliais. Žingsniuodama valosi smėlį nuo drabužių. Aš lieku kitoje brūzgyno pusėje. Tamsoje visos kopos panašios viena į kitą. Gaudausi pagal kryžių laivui skenduoliui. Seku paskui ją, nepereidama į kitą brūzgyno pusę. Ji nėkart negrįžteli manęs link.
Rokis atvedė arklius tolėliau į sausumą, prie upelio. Vėjas gali ir vėl pakilti, bet už tankaus sąžalyno gyvuliai nuo jo apsaugoti. Be to, čia auga dobilai ir liucerna. Rokis įsikūręs vietą miegojimui su paklotu ir miegmaišiu. Aišku, kur jis yra, nes vis girdėti jo kosčiojimas.
Nieko neišeina, – girdžiu sakant, kai ji prisiartina prie jo. – Maniau, kad man sekasi bendrauti su vaikais, bet šįkart tuščias reikalas.
Rokis pasikelia. Jis kosteli ir atsega savo miegmaišį. Lorna prisėda šalia jo ant pakloto. Jie sėdi pasisukę į arklius. Tai nesutrukdo man, aukštai iškėlus botagą, iššokti iš krūmokšnių. Bėgu tiesiai prie gyvulių. Kaip įstengdama smarkiau tvoju botagu savo tėvo kumelei. Kumelė sužvengia, išgąsdinta šoka į šoną.
Tprū! – girdžiu šaukiant Rokį. Akimoju matau jį skuodžiant prie kumelės ir ranka apglėbiant jos sprandą. Lyg būtų iš anksto susitarta, Lorna atlekia prie manęs, sugriebia mane, traukia atgal, tolyn nuo arklio ir jo kanopų.
Netrukus kumelė nusiramina. Dar nesu stipri, bet gerai jai užtvojau. Rokis ją dabar šnekina, negirdžiu, ką jis sako. Po kurio laiko jis grįžta pas mus. Aš remiuosi į Lorną, dar virpu, negaliu paaiškinti, kas čia man buvo užėję. Taip pat, kaip tada, kai vedė arklius į jūrą, dabar Rokis mane lydi prie kumelės. Matau, kaip tamsoje blizga jos oda, girdžiu jos kvėpavimą, jos kanopų kaukšėjimą mums artinantis. Rokis kalbina mane.
Ji jau to nebeprisimena, nebežino, ką padarė. Dabar jau per vėlu ją mušti. Tai geras arklys, ji buvo susierzinusi tik dėl to, kad ją vargino egzema. Jau daug anksčiau reikėjo atvaryti ją prie jūros. Jūra dezinfekuoja. Ji niekada nebuvo priešgyna. Jeigu ne tas niežulys, niekad nebūtų stojusis piestu. Ji neturi piktų užmačių. Pažvelk į ją, visa tai pamatysi jos akyse. Jis pakelia mane. Matau, kad tamsoje kumelė mus mato daug geriau nei mes ją. Jos juoda apvali akis spindi, žvaigždės žiba jos akies obuolyje.
Palei brūzgynus traukiame atgal. Dabar aš rami, galiu pasukti galvą nejausdama sprando skausmo. Lorna šiek tiek pralenkia mus.
Roki, aš noriu mįslės, – sakau, kai prisiartiname prie kryžiaus.
Kokios mįslės?
Tiesiog klausimo, į kurį aš, tavo manymu, nežinau atsakymo. Tėtis visada užduoda mįslę, kai negaliu užmigti.

Rokis atlošia galvą ir giliai atsidūsta. Viena jo ranka apglėbusi man pečius, po kita jis pasikišęs savo miegmaišį. Taip nebuvo planuota, bet šiąnakt jis nemiegos prie arklių.
Aš guliu tarp jų. Gaižus oras, kurį jie iškvepia, sklaidosi man palei veidą. Miegu prastai, nesu pratusi prie šalia manęs alsuojančių kūnų. Gerokai prieš išauštant pabundu. Išlendu laukan, kylu į kopą. Mano kojų pirštai giliai sminga į šlaito smėlį, o perkopusi viršūnę pajaučiu, kaip ima grimzti kulnai. Tarp smiltlendrių pagaliau pavyksta nusišlapinti. Matau, kaip išplaukia nedidelė grupelė žvejų, laivai išsisklaido jūroje, darosi nebeįžiūrimi pro rūką. Vėl grįžtu į palapinę, nors karštis joje nepakeliamas. Klausausi dviejų greta manęs gulinčių suaugėlių kvėpavimo. Jie milžiniški kaip banginiai, bet neramūs, sujuda ir sudejuoja per miegus. Tylomis tūnau, bet jiedu vis tiek ima šnekėtis. Mieguistai, trumpais sakiniais paskelbia, kad dar tikrai per anksti, bet kažkodėl nė vienam iš mūsų nebesiseka užmigti.
Lorna užlipa į kopos viršūnę. Rūkas išsisklaidė, ir vėl pakilo vėjas. Ji įtemptai įsižiūri, paskui nuleidžia žiūronus. Jai trukdo plaukų sruogos, kurias vėjas pučia į veidą. Skrisdami susipeša du kirai.

Mums reikia grįžti, tu tikriausiai išalkai, – sako ji, kai nusileidžia pas mus apačion.
Mes grįžtame būdami tikri, kad geriau dar būtume likę. Rokis ir Lorna sukandę dantis pabalnoja arklius. Rokis joja pirmas. Traukiame atgal tuo pačiu keliu kaip vakar. Kraštovaizdis dabar kitoks. Augalų viršūnes laukuose judina vėjo verpetai. Arklius apneša dulkėmis. Galima būtų tikėtis, kad ilgainiui jie užuos tvartą, bet jie jaučia įtampą ir purto galvas. Uosto vadeles, netgi mano ponis ima spyriotis. Priešais Gubernatoriaus kalvą jie visi susibėga į krūvą, užuot judėję tiesiai į priekį. Mes kertame ražienų lauką ir darome vingį, kad aplenktume dygliuotus krūmus lauko pakraštyje. Įjojus į važiuojamąjį kelią, kuris veda namo, Rokio arklys kone sustoja.
Dabar matau, dabar suprantu, į ką Lorna buvo nukreipusi žiūronus. Mano motinos skalbiniai vis dar kabo džiovykloje. Jie jau visiškai išdžiūvę, netgi apdulkėję nuo sauso vėjo, bet mano motina kažkuo taip užimta, kad neateina nukabinti nuo virvės paklodžių, rankšluosčių, kelnaičių, kurių ji gėdinasi.
Pririšam arklius prie tvoros. Rokis laukia Lornos, be jos neina į verandą.
Lorna prikanda lūpą, braukia ranka per plaukus, lieka laukti ant laiptelių, vieną koją uždėjusi ant kitos. Pajuda tik tada, kai Rokis prisiartina prie pat jos, spusteli jai ranką. Linda? – klausia ji per durų angą.
Mano motina išgirsta.
Chloje! – šūkteli tik mano vardą.

Ji išeina pro duris, sugriebia mano galvą ir ima bučiuoti man plaukus. Nusuka žvilgsnį, sutikusi manąjį. Jos silpnoji akis nepridengta, rainelė apsiblaususi. Į Lorną ir Rokį ji taip pat vos žvilgteli, sutraukusi pečius, lyg lauke būtų daug šalčiau nei viduje. Praveria lūpas, lyg norėtų ką nors pasakyti, bet aš nieko neišgirstu. Kurį laiką stovi, surėmusi kumščius. Tada čiumpa už rankenos ir atidaro man duris.
Sukryžiavau rankas ant krūtinės. Neįstengiu žengti vidun. Atsinaujino skausmas tarp menčių, o mano rankos ir kojos vėl viskam priešinasi. Jos nebejuda, nusvirusios prie abiejų mano šonų kaip lentos. Vėjas plaiksto mūsų drabužius, dulkės nuo medinio tiltelio pakilusios skrieja į mus. Iš Lornos bato aulo kyšo botagėlis. Viliuosi, kad Lorna jį ištrauks, sumosuos aukštai ir su juo įvarys mane vidun, bet aš ne kumelaitė ir ji taip nedaro.
Kadangi lieku stovėti, neinu vidun netgi po to, kai mano motina sušnibžda: „Nagi, brangioji, eik pasižiūrėti į tėtį“, tai ji vėl dingsta namo viduje. Jai grįžtant pirmiausia išvystame jos nugarą, jos įsiręžiančias blauzdas. Motina kažką traukia paskui save, kažką ant didelių ratų. Tai vežimėlis. Jame sėdi mano tėvas. Jo kaklas apvyniotas plačia balta juosta. Pėdos nejudamai įstatytos į įtvarus, rankos apmirusios guli ant ranktūrių, bet jo veide šypsena.
Labas rytas, – sako jis itin žemu balsu, kurio neatpažįstu. Jis pakelia plaštaką ir pajudina pirštus. Koks palengvėjimas Lornai ir Rokiui! Jie išsižioja, rankomis prisidengdami veidus.
O, Gregai! – šūkteli.
Jiedu puola prie jo, čiumpa jam už alkūnės, ir juokiasi, ir kalba. Palinksta taip arti jo, kad vežimėlis ima riedėti atbulas. Mano motinai tenka įjungti stabdžius, kad vežimėlis nekrustelėtų iš vietos.
O mano sausas liežuvis pridžiūvęs prie gomurio. Žvelgiu į savo tėvo rankas ir kojas. Žinau šitokį apmirimą, šitokį sąstingį, kuris staiga gali ištikti. Bet mano kojos jau atsipalaiduoja, jau galiu pakelti rankas, galiu prieiti prie tėčio ir pačiupinėti jo pirštus. Ranka, virš mano menčių laikiusi vadeles, atsileidžia.

Print deze pagina... enkel als het niet anders kan!